Bažnyčios pastatas projektuojamas tarp dviejų kalvų, organiškai įsilieja į esamą landšaftą. Bažnyčios forma skelbia paprastumą bei tikrumą, siekimą aukštyn ir katalikiškos dvasios kilnumą. Šiaurinis fasadas, kuklus bet šventiškas „plačiai" atveria duris ir formuoja aikštę - tradicinę viešąją erdvę prie bažnyčios. Pietinis fasadas, monumentalus, bet tuo pačiu ir grakštus, puikiai matomas iš busimo šiaurinio apvažiavimo bei aplinkinių pastatų. Rytinis ir vakarinis fasadai dinamiški kaip ir jas supantis landšaftas, sukuria traukos energiją tarp „žemiško" šiaurinio ir „dieviško" pietinio fasadų.