Šis projektas tai dialogas tarp architektūros, vienos šeimos istorijos, kraštovaizdžio, amatininkystės tradicijų bei inovacijų. Tai vertybių sistema, kuriama ant priklausymo vietai (sence of belonging) jausmo, nostalgijos bei atminties, pamatų.

ISTORIJA
Namas pastatytas, Vilniuje, Žvėryne už vienos iš XX a. Statytų modernizmo stiliaus medinės vilos.
1935 m. sklypo viduryje buvo pastatyta dviejų aukštų medinė vila, o galinėje sklypo dalyje- aptarnaujančio personalo statinys. Vila per visą savo gyvavimo laiką išliko beveik nepakitus, tačiau namas sklypo gilumoje, pakeitus jo paskirtį į gyvenamąją, patyrė bent keletą transformacijų. Ši vieta – užsakovo vaikystės namai, todėl turinti ypatingą reikšmę šeimai. Paskutiniajai namo rekonstrukcijai užsakovai ryžosi norėdami pritaikyti namus pakitusiems poreikiams, bei siekdami sukurti architektūrą, kuri turėtų išliekamąją vertę ne tik jiems patiems, bet ir miesto audinio kontekste bei būtų draugiška aplinkai.

KONCEPCIJA IR TECHNOLOGIJA
Sekant intensyviu ir daugiasluoksniu urbanistiniu kontekstu bei vietos istorija, ašine projekto idėja tapo namas, kuris būtų Žvėryno medinei architektūrai būdingos vilos, šiuolaikinė interpretacija, eksponuojant ir pabrėžiant natūralaus medžio konstruktyvą tiek namo išorėje, tiek viduje, bei panaudojant tas pačias konstrukcines medžiagas apdailai. Koncepcijai realizuoti labiausiai pasitarnavo, CLT medinių konstrukcijų technologija, kuri leido projektuoti namą su tokiu atidumu ir precizika, tarsi tai būtų baldas. Interjeras ir eksterjeras šiame projekte yra nedalomi tiek vizualiai, tiek konstrukciškai, tiek medžiagiškai,– jie vienas kito tęsinys. Namas suprojektuotas ir pastatytas iš vienos medžiagos– klijuotos eglės medienos. Su šiuo projektu nejučia grįžtama prie medinės architektūros amatininkystės tradicijų.
Tuo pačiu atsižvelgiant į kontekstą bei sekant tvarumo idėjomis, pasirinkta CLT technologija, įgalino greitesnius, švaresnius ir tylesnius statybos procesus, gerbiant ne tik žmogaus, bet ir kitų rūšių poreikius, statant be atliekų ir radikaliai mažinant įprastų statybų procesų keliamą triukšmą.

ERDVĖS
Gyvenamosios erdvės orientuotos į kiemo pusę. Namo šiaurinė siena yra ugniasienė besiribojanti su kaimyniniais sklypais. Namo kiemas yra kambario mastelio, tad natūraliai tampa vidaus erdvių tęsiniu. Siekiant įtraukti artimiausią architektūrinį kontekstą ir kamerines lauko erdves į namo vidaus erdvių scenarijų, projektuojami vitrininiai, tiek pirmam, tiek antrame aukšte, slankiojantys didelių gabaritų langai. Pirmo aukšto grindys ir lauko terasa – betoniniai. Riba tarp vidaus ir lauko erdvių ištrinama.
Šio namo architektūra labiausiai suvokiama per vidaus erdves. Kiekvienas namo langas įrėmina ir kuria dialogą su įvairiomis aplinkomis: svetainė bei virtuvė su medine vila, kurios sienos tarsi tampa valgomojo erdvės fonu ir apdaila, miegamasis su pušyno panorama, vaikų kambariai su kaimynystės architektūros istoriniais sluoksniais. „Įrėminti“ šias aplinkas padeda kukli bei tyli monomedžiagiška vidaus erdvių architektūra, kurioje sienos, lubos, bei baldai yra vienalyčiai. Siekiant išgrynintos estetikos, namo vidaus durys projektuojamos tarsi sienos tęsinys. Interjere lieka nepridengtos ir medinių perdangų briaunos, pabrėžiančios medinės architektūros charakterį. Stoglangiai ne įpjauti stoge, o užpildantys ertmes tarp sienų. Visa namo inžinerija yra paslėpta balduose už medinių ir plieninių grotelių. Tokiu būdu išsaugomos ortakiais neapkrautos erdvės, bei atviras medžio konstruktyvas.

TŪRIS
Fasadų kompozicinė struktūra tai horizontalės ir vertikalės, kurios suskaido fasadus plokštumomis, užpildant jas langais ar aklinomis sienomis. Kuriama kompozicija yra padiktuota ir pastato konstrukcijos bei vidaus erdvių sistemos. Siekiant vizualiai išploninti antrojo aukšto perdangą, projektuojama fasadinė sistema prijungiama prie perdangos per tarpinį elementą. Šio elemento pagalba ne tik eksterjere, bet ir interjere sukuriama autentiška detalė-grindų įgilinimas ties langais. Fasadų apdaila ta pati spygliuočio mediena kaip ir interjere. Skaidymuose preciziškai integruojami fasadiniai roletai, bei apšvietimas. Anoduoto aliuminio langai „paskandinami“ namo konstrukcijoje. Fasadiniai apsauginai turėklai įtraukti į antro aukšto kambarių vidų, siekiant neskaidyti ir išsaugoti galimybę turėti tuos pačius vitrininius langus ir vizualinius ryšius kaip pirmame taip ir antrame namo aukšte. Betoninė bučerduota (technologija šiurkštinanti bei atidengianti lieto betono struktūrą) terasa– platforma, aprėminanti namo kontūrą, kurios išploninta briauna, tarsi levituoja, pakelia namą nuo vejos ir kasdienybės. Kolonos – pastato identiteto dalis. Projektuotos medinės, kad vizualiai būtų masyvesnės, santvarinės- dėl stabilumo ir išraiškos. Jos matomos ir eksterjere, todėl tampa fasado dalimi.

APLINKA
Lauko erdvės buvo projektuojamos taip, kad būtų išsaugota buvusi namo aplinka ir jausmas, nepakeičiant esamų želdinių vietų. Sodo vaismedžiai augo kartu su namo savininku – kai kurie buvo sodinti jo paties rankomis, kiti – jo tėvų ar senelių. Tad jiem skiriamas ypatingas dėmesys.
Kieme esančios granitinės plytelės statybos metu buvo nurinktos dėl jų apsaugos, o vėliau grąžintos, su keliais pakeitimais grindinio kompozicijoje. Žalia salelė priešais darbo kambario langą – išsaugota toje pačioje vietoje, kaip ir anksčiau, siekiant atkurti čia gyvavusį bio-pasaulį.

PABAIGA
Didžiausia prabanga šiame name kyla iš nuosaikių ir kuklių sprendimų bei iš erdvinės kokybės. Ramus pastato kuriamas fonas pakylėja ne tik gyventojų buitį, bet ir palieka vietos iš aplinkos per didžiulius langus ateinantiems konteksto vaizdams. Interjere panaudotas medis, jo kvapas turi švaros jausmą, tarsi būtumei gryname ore, tad tai tampa multi-sensorine patirtimi.

Šis projektas tai dialogas tarp architektūros, vienos šeimos istorijos, kraštovaizdžio, amatininkystės tradicijų bei inovacijų. Tai vertybių sistema, kuriama ant priklausymo vietai (sence of belonging) jausmo, nostalgijos bei atminties, pamatų .

Namas pastatytas, Vilniuje, Žvėryne už vienos iš XX a. Statytų modernizmo stiliaus medinės vilos.
1935 m. sklypo viduryje buvo pastatyta dviejų aukštų medinė vila, o galinėje sklypo dalyje- aptarnaujančio personalo statinys. Vila per visą savo gyvavimo laiką išliko beveik nepakitus, tačiau namas sklypo gilumoje, pakeitus jo paskirtį į gyvenamąją, patyrė bent keletą transformacijų. Ši vieta – užsakovo vaikystės namai, todėl turinti ypatingą reikšmę šeimai. Paskutiniajai namo rekonstrukcijai užsakovai ryžosi norėdami pritaikyti namus pakitusiems poreikiams, bei siekdami sukurti architektūrą, kuri turėtų išliekamąją vertę ne tik jiems patiems, bet ir miesto audinio kontekste bei būtų draugiška aplinkai.
Sekant intensyviu ir daugiasluoksniu urbanistiniu kontekstu bei vietos istorija, ašine projekto idėja tapo namas, kuris būtų Žvėryno medinei architektūrai būdingos vilos, šiuolaikinė interpretacija, eksponuojant ir pabrėžiant natūralaus medžio konstruktyvą tiek namo išorėje, tiek viduje, bei panaudojant tas pačias konstrukcines medžiagas apdailai. Koncepcijai realizuoti labiausiai pasitarnavo, CLT medinių konstrukcijų technologija, kuri leido projektuoti namą su tokiu atidumu ir precizika, tarsi tai būtų baldas. Interjeras ir eksterjeras šiame projekte yra nedalomi– jie vienas kito tęsinys. Namas suprojektuotas ir pastatytas iš vienos medžiagos– klijuotos eglės medienos. Su šiuo projektu nejučia grįžtama prie medinės architektūros amatininkystės tradicijų.
Tuo pačiu atsižvelgiant į kontekstą bei sekant tvarumo idėjomis, pasirinkta CLT technologija, įgalino greitesnius, švaresnius ir tylesnius statybos procesus, gerbiant ne tik žmogaus, bet ir kitų rūšių poreikius, statant be atliekų ir radikaliai mažinant įprastų statybų procesų keliamą triukšmą.
Gyvenamosios erdvės orientuotos į kiemo pusę. Namo šiaurinė siena yra ugniasienė besiribojanti su kaimyniniais sklypais. Namo kiemas yra kambario mastelio, tad natūraliai tampa vidaus erdvių tęsiniu. Siekiant įtraukti artimiausią architektūrinį kontekstą ir kamerines lauko erdves į namo vidaus erdvių scenarijų, projektuojami vitrininiai, tiek pirmam, tiek antrame aukšte, slankiojantys didelių gabaritų langai. Pirmo aukšto grindys ir lauko terasa – betoniniai. Riba tarp vidaus ir lauko erdvių ištrinama.
Šio namo architektūra labiausiai suvokiama per vidaus erdves. Kiekvienas namo langas įrėmina ir kuria dialogą su įvairiomis aplinkomis: svetainė bei virtuvė su medine vila, kurios sienos tarsi tampa valgomojo erdvės fonu ir apdaila, miegamasis su pušyno panorama, vaikų kambariai su kaimynystės architektūros istoriniais sluoksniais. „Įrėminti“ šias aplinkas padeda kukli bei tyli monomedžiagiška vidaus erdvių architektūra, kurioje sienos, lubos, bei baldai yra vienalyčiai. Siekiant išgrynintos estetikos, namo vidaus durys projektuojamos tarsi sienos tęsinys. Interjere lieka nepridengtos ir medinių perdangų briaunos, pabrėžiančios medinės architektūros charakterį. Stoglangiai ne įpjauti stoge, o užpildantys ertmes tarp sienų. Visa namo inžinerija yra paslėpta balduose už medinių ir plieninių grotelių. Tokiu būdu išsaugomos ortakiais neapkrautos erdvės, bei atviras medžio konstruktyvas.

Fasadų kompozicinė struktūra tai horizontalės ir vertikalės, kurios suskaido fasadus plokštumomis, užpildant jas langais ar aklinomis sienomis. Kuriama kompozicija yra padiktuota ir pastato konstrukcijos bei vidaus erdvių sistemos. Siekiant vizualiai išploninti antrojo aukšto perdangą, projektuojama fasadinė sistema prijungiama prie perdangos per tarpinį elementą. Šio elemento pagalba ne tik eksterjere, bet ir interjere sukuriama autentiška detalė-grindų įgilinimas ties langais. Fasadų apdaila ta pati spygliuočio mediena kaip ir interjere. Skaidymuose preciziškai integruojami fasadiniai roletai, bei apšvietimas. Anoduoto aliuminio langai „paskandinami“ namo konstrukcijoje. Fasadiniai apsauginai turėklai įtraukti į antro aukšto kambarių vidų, siekiant neskaidyti ir išsaugoti galimybę turėti tuos pačius vitrininius langus ir vizualinius ryšius kaip pirmame taip ir antrame namo aukšte. Betoninė bučerduota (technologija šiurkštinanti bei atidengianti lieto betono struktūrą) terasa– platforma, aprėminanti namo kontūrą, kurios išploninta briauna, tarsi levituoja, pakelia namą nuo vejos ir kasdienybės. Kolonos – pastato identiteto dalis. Projektuotos medinės, kad vizualiai būtų masyvesnės, santvarinės- dėl stabilumo ir išraiškos. Jos matomos ir eksterjere, todėl tampa fasado dalimi.
Lauko erdvės buvo projektuojamos taip, kad būtų išsaugota buvusi namo aplinka ir jausmas, nepakeičiant esamų želdinių vietų. Sodo vaismedžiai augo kartu su namo savininku – kai kurie buvo sodinti jo paties rankomis, kiti – jo tėvų ar senelių. Tad jiem skiriamas ypatingas dėmesys.
Kieme esančios granitinės plytelės statybos metu buvo nurinktos dėl jų apsaugos, o vėliau grąžintos, su keliais pakeitimais grindinio kompozicijoje. Žalia salelė priešais darbo kambario langą – išsaugota toje pačioje vietoje, kaip ir anksčiau, siekiant atkurti čia gyvavusį bio-pasaulį.

Didžiausia prabanga šiame name kyla iš nuosaikių ir kuklių sprendimų bei iš erdvinės kokybės. Ramus pastato kuriamas fonas pakylėja ne tik gyventojų buitį, bet ir palieka vietos iš aplinkos per didžiulius langus ateinantiems konteksto vaizdams. Interjere panaudotas medis, jo kvapas turi švaros jausmą, tarsi būtumei gryname ore, tad tai tampa multi-sensorine patirtimi.


Projekto tipas: Privatus
Statusas: Įgyvendintas
Plotas: 211 m²
Realizacijos metai: 2023
Vieta: Vilnius, Lietuva
Komanda: Laura Malcaitė, Dmitrij Kudin, Margarita Podagelytė, Ricardo Rodrigues, Renata Mickevičiūtė,  Laurynas Liberis.
Nuotraukos: Norbert Tukaj